Išlaikome senąsias lietuvių tradicijas

Nors jau nušurmuliavo Užgavėnių karnavalas, išdalinti saldumynai, suvalgyti blynai, bet visuomet smagu prisiminti, kad esame lietuviai ir neužmirštame savo protėvių tradicijų.

Aišku, šiuolaikiniame pasaulyje mes negalime konkuruoti su masiniais kitų šalių karnavalais, neprilygstame jaunimo taip pamėgtai Helovino šventei, bet nepasiduodame ir kasmet gimnazijoje švenčiame Užgavėnes. Tiesa, nebegaminame medinių kaukių, nebeatliekame kai kurių Užgavėnių ceremonijų, bet mielai persirengiame, žaidžiame liaudies žaidimus, dainuojame žiemos išvarymo daineles. Jau tradicija tapo rengti kaukių paradą ir apdovanoti pačias įspūdingiausias kaukes. Įdomiausia tai, kad visuomet atsiranda ne po vieną Lašininį ir Kanapinį. Daug šurmulio ir sirgalių palaikymo sulaukia Užgavėnių žaidimai („ Blyno vartymas“, „Gaidžių peštynės“ ir kt.), kai bandoma išsiaiškinti, kuri klasė vikriausia, taikliausia, greičiausia ir pan. 

Šių metų Užgavėnės parodė, kad mokiniai ne tik mielai įsitraukia į įvairias veiklas, bet ir geranoriškai padeda mokytojams organizuoti šią šventę. Ką aš būčiau dariusi, jei ne jaunieji pedagogai (Augustė, Gabrielė, Lukas, Aneta ir Dangirdas) ir visas būrys padėjėjų organizuojant žaidimus (Gustė, Gabija, Ieva, Evelina, Dominyka, Jonas, Jokūbas, Ugnius, Matas)? Vargu, ar būtų taip liepsnojusi Morė, jei prieš tai nebūtų įvykusi Lašininio ir Kanapinio (Radvilės ir Dovydo) kova? Ar būtų taip žaidę pradinukai, jei jiems nebūtų padėjusios devintokės Simona, Gustė, Emilė, Mantvilė, Emilija, Urtė, Vakaris, Agnius, Marijus, Jokūbas?

Ačiū visiems mano talkininkams! Jūsų dalyvavimas etnografinėse šventėse – puikiausias pilietiškumo įrodymas!

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Rainienė